Moliūgų rūšys - ką iš kurios gaminti?

Rudenį apsilankius prekybos centre, ūkininkų parduotuvėlėje ar turguje akis patraukia nuo moliūgų lūžtantys prekystaliai. Vos apglėbiami ir į delną telpantys, oranžiniai ir žali, lygutėliai ir grublėti... Suskaičiuojama apie 30 moliūgų rūšių ir daugybė veislių. Kurios iš jų populiariausios Lietuvoje? Kokiomis skoninėmis savybėmis jos pasižymi? Ką iš kurios gaminti?

Didysis moliūgas (lot. Cucurbita maxima)

Didieji moliūgai kilę iš Pietų Amerikos, tačiau po šio žemyno atradimo jie pasklido po visą pasaulį. Ilgainiui buvo išvesta daugybė veislių, tačiau jos visos stebina savo dydžiu. Šie moliūgai puikiai išsilaiko iki žiemos vidurio, o kai kurios veislės - ir iki pavasario.

Didieji moliūgai apvalūs, neturi perdėm ryškių rievių, dažniausiai yra vienspalviai arba turi neryškių kitos spalvos priemaišų.

Didžiųjų moliūgų skonis ir kvapas, palyginus su mažesnių rūšių ir veislių daržovėmis, silpnesnis. Jie pasižymi lengvai salstelėjusiu skoniu, maloniu, gaiviu aromatu. Jie gali būti naudojami bene visuose moliūgų patiekaluose, o taip pat tinka šaldymui, konservavimui.

Iš didelių moliūgų galima išsivirti puikaus džemo, receptą rasite čia.

Aliejinis moliūgas (lot. Cucurbita pepo L. var. oleifera)

Paprastojo moliūgo veislė, kuri ypatinga dėl savo sėklų. Jos neturi kieto lukšto, yra puikaus skonio, jas galima valgyti tiek žalias, tiek ir džiovintas, jomis pagardinti salotas, kepinius bei, žinoma, iš jų spausti tamsų, sodraus skonio aliejų. Norint maistui vartoti šio moliūgo sėklas jį reikėtų nuskinti tik visiškai prinokusį ir dar porą mėnesių palaukti, kad sėklos subręstų.

Aliejiniai moliūgai sąlyginai nedideli, apvalūs, oranžiniai su ryškiais žaliais dryžiais, jų minkštimas blyškiai oranžinės ar gelsvos spalvos.

Aliejinio moliūgo minkštimas nepasižymi ryškiu skoniu, tačiau jį tikrai galima valgyti. Pridėjus įvairių priedų iš jo galima ruošti sriubas, troškinius, virti uogienes ir džemus, o kepiniams jis suteiks daugiau drėgnumo.

Keptų moliūgų salotų su moliūgų sėklomis receptą rasite čia.

Muskatinis moliūgas „Muscat de Provence“ (lot. Cucurbita moschata)

Tai Prancūzijoje, Provanso regione išveista kvapiojo moliūgo veislė, kuri kartais taikliai pavadinama „pasakų moliūgu“. Savo forma ši daržovė iš tiesų primena Pelenės karietą, kuri po puotos ir vėl virto moliūgu.

Muskatiniai (taip pat vadinami muskusiniais) moliūgai dideli, siekiantys net 9 kg, su giliomis briaunomis. Jų žievė stora, oranžinė su žaliu atspalviu arba tamsiai žalia, o minkštimas labai ryškus.

Šie moliūgai vertinami, kaip ir sufleruoja pavadinimas, dėl jų malonaus kvapo bei ryškaus skonio, saldaus minkštimo. Muskatiniai moliūgai puikiai tinka troškiniams, sriuboms, o taip pat ir įvairiems kepiniams bei saldumynams. Gaminant nevertėtų jų užgožti kitais ingredientais.

Muskatinis moliūgas puikiai tiks aromatingai sriubai, kurios receptą rasite čia.

Sviestinis moliūgas „Butternut“ (lot. Cucurbita moschata)

Sviestinis moliūgas yra kvapiojo moliūgo kultūrinis varietetas, kuris dažniausiai ir vadinamas tiesiog kvapiuoju moliūgu. Tai visame pasaulyje populiari ir plačiai auginama veislė, kuri, manoma, buvo išveista tik apie 1940-uosius.

Šis moliūgas yra pailgas, į apačią platėjantis, savo forma primena kriaušę. Jo žievė tvirta, blyškiai oranžinė, o vidus taip pat kietas, bet gerokai ryškesnis.

Norint atskleisti geriausias šio moliūgo skonines savybes jį rekomenduojama supjaustyti riekėmis ar kubeliais, apšlakstyti aliejumi, pagardinti mėgiamais prieskoniais ir kepti orkaitėje iki kol suminkštės. Sviestinis moliūgas turi lengvo saldumo, iškeptas tiesiog tirpsta burnoje, pasižymi maloniu, švelniu riešutų aromatu. Iškepto sviestinio moliūgo gabaliukus galima patiekti su minkštu, aštriu sūriu (pavyzdžiui, ožkos ar fetos), dėti jų į salotas, naudoti verdant trintas sriubas ar paruošti tyrelę, tinkamą pyragų įdarui, keksiukams.

Kepto sviestinio moliūgo receptą rasite čia.

Spagetinis moliūgas (lot. Cucurbita pepo var. giraumontia)

Spagetinis moliūgas - paprastojo moliūgo kultūrinis varietetas, kuris lietuviškai vadinamas aguročiu. Tai tikras pastarųjų metų hitas, kuris vertinamas dėl originalios struktūros - termiškai apdoroto aguročio minkštimas lengvai išsiskaido pailgais siūleliais, primenančiais spagečius.

Savo išore šis moliūgas menkai skiriasi nuo kitų gentainių. Tai dažniausiai gelsva ar žalsva, kartais dryžuota, labai tvirta daržovė, kurios žievė kieta, lygi.

Spagetinį moliūgą paprasta paruošti orkaitėje. Jį reikia perpjauti, išskobti sėklas, patepti aliejumi, pagardinti prieskoniais ir iškepti įkaitintoje orkaitėje. Moliūgui šiek tiek atvėsus, minkštimą bus paprasta išskaidyti šakute. Jo skonis labai švelnus, net kiek prėskas, tačiau jį, kaip ir miltinius spagečius, tinka tiekti su įvairiais mėsos, daržovių, grietinėlės padažais, sūriu.

Video apie spagetinio moliūgo paruošimą rasite čia.

Ilgamoliūgis (lot. Lagenaria siceraria)

Ilgamoliūgiai, dar vadinami lagenarijomis - įdomūs augalai, kilę iš šilto klimato šalių. Lietuviai pirmiausiai susipažino su iš jų pagamintais indais matei gerti. Šie indai vadinami kalabasomis, jie gaminami iš specialiai suformuotų ir išdžiovintų ilgamoliūgių vaisių.

Ilgamoliūgiai užaugina tikrai ilgus, net 30-40 cm siekiančius, balkšvus, žalsvus ar dėmėtus vaisius, kurie nusvyra žemyn. Užsimezgę vaisiai gali būti patalpinami į indą, tuomet jie įgaus norimą formą. Įdomu ir tai, kad nupjovus ilgamoliūgio gabalą, likusi dalis tiesiog apdžiūna ir auga toliau.

Dauguma ilgamoliūgių rūšių ir veislių tinkamos valgyti, savo skoniu primena agurką, agurotį. Juos galima valgyti žalius, taip pat labai tinka troškiniams, koservavimui.

Įvairiuose receptuose aguročius galite drąsiai keisti lagenarijomis. Siūlome paragauti vištienos kumpelių ir daržovių troškinio, kuriame puikiai tiks ilgamoliūgiai, receptą rasite čia.